Nustatant darbingumo lygį – daugiau objektyvumo
Nuo liepos 1-osios nustatant darbingumo lygį įvedamas dar vienas – asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti – kriterijus. Bus labiau atsižvelgiama į socialinius faktorius, o tai leis objektyviau įvertinti žmogaus būklę ir galimybes.
Daugiau įtakos turės socialiniai kriterijai
Jau nuo 2005-ųjų, kai buvo pradėta reformuoti neįgalumo ir darbingumo nustatymo sistema, kalbama apie tai, kad nustatant neįgalumo (darbingumo) lygį būtina atsižvelgti ne tik į žmogaus ligą ar sveikatos būklę, bet ir į socialinius kriterijus, jo gebėjimą dalyvauti socialiniame gyvenime. Pasak prieš savaitę kalbinto buvusio Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) direktoriaus Zdislavo Skvarcianio, skirtingiems žmonėms to paties sutrikimo sukelta negalia, jo darbingumo lygis gali būti skirtingi, nes jie priklauso ne tik nuo organizmo funkcijų sutrikimų, bet ir nuo socialinių veiksnių, ribojančių žmogaus kasdienę veiklą.Nuo liepos 1-osios prie jau įprasto bazinio darbingumo nustatymo prisidėjo ir asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti įvertinimas. Tai yra, nustatant darbingumo lygį žmogus dar papildomai turės atsakyti į klausimus, susijusius su jo socialinėmis galimybėmis įvairiose srityse.
Pirmiausia bus įvertintos aplinkybės, susijusios su asmens profesine veikla bei aplinkos prieinamumu (atsižvelgiama į amžių, profesinę kvalifikaciją, darbo patirtį ir įgūdžius, aplinkos pritaikymo poreikį). Kita klausimų grupė skirta bendresniems socialiniams faktoriams. Bus vertinamas asmens mobilumas (ar turi sunkumų sėdėdamas ir stovėdamas ilgesnį laiką, atsistodamas ir atsisėsdamas, vaikščiodamas ir pan.) Dar viena klausimų grupė susijusi su pažinimu (ar asmuo turi sunkumų susikaupti ką nors darydamas, prisiminti ką nors svarbaus, suprasti kitų žmonių kalbą, perskaitytą tekstą ir pan.). Trečia vertinimo sritis – bendravimas (sunkumai, susiję su sveikatos būkle, liga, sužalojimu, emocine būkle). Taip pat kreipiamas dėmesys į asmens savarankiškumą prausiantis, rengiantis, valgant, naudojantis tualetu ir pan., atsižvelgiama ir į tai, ar žmogui kyla sunkumų savarankiškai vykdyti kasdienę veiklą, disponuoti finansiniais ištekliais.
Atsakius į su išvardintomis sritimis susijusius klausimus ir suskaičiavus gautus balus, nustatomas koeficientas (nuo 0,7 iki 1,2), kuris yra dauginamas iš bazinio darbingumo lygio procentų. Pavyzdžiui, jei asmeniui yra nustatytas 35 proc. bazinis darbingumas, tačiau jis yra visiškai savarankiškas, jaunas, turi profesinę kvalifikaciją ir gali ją panaudoti, turi patirties, nebūtina jam pritaikyti aplinkos, neturi sunkumų nei judėdamas, nei bendraudamas, nei apsitarnaudamas, jo veiklos ir gebėjimo dalyvauti koeficientas galėtų būti 1,1. Padauginus jį iš bazinio darbingumo lygio, galutinis įvertinimas iš esmės nepasikeis (35×1,1= 38,5). Tačiau, tarkim, kitam žmogui, kuriam taip pat nustatytas 35 proc. bazinis darbingumas, tačiau jis daugelyje sričių patiria sunkumų (sunkiai juda, neapsitarnauja, o dargi ir sunkiai bendrauja su aplinkiniais, be to, neturi jokios profesinės kvalifikacijos ir yra vyresnio amžiaus), gali būti nustatytas koeficientas 0,8. Jo darbingumo lygis būtų 28 proc. (35×0,8=28), suapvalinus – 30 proc., nes darbingumo lygis nustatomas 5 proc. intervalais
Z. Skvarcianis atkreipė dėmesį, kad asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimynas nebus pildomas sunkios negalios asmenims (kai bazinis darbingumas yra 0–15 proc. arba asmuo yra besimokantis iki 26 m. amžiaus).
Profesinė reabilitacija nulems nedaug
Daugelis neįgaliųjų baiminasi, kad baigus profesinės reabilitacijos programą padidės darbingumo lygis, taigi sumažės išmoka. Z. Skvarcianis pabrėžia, kad šiam kriterijui skirta vos keletas balų iš viso asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimyno, todėl tikimybė, kad jis nulems darbingumo lygio pasikeitimą, nėra didelė.
Z. Skvarcianis priminė, kad nebėra ribojama, kam galima išduoti Išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų. Iš dalies darbingiems (30–55 proc. darbingumo lygio) asmenims ji išduodama visada, o nedarbingiems (0–25 proc. darbingumo lygio) – asmeniui paprašius. Joje nurodoma, kad asmuo gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo aplinkoje. Dėl konkrečios darbo vietos rekomendacijas turi pateikti asmens sveikatos priežiūros gydytojas.
Negalia – ne tik medicinos reikalas
Pasak Z. Skvarcianio, kai negalia vertinama naudojant biosocialinį modelį, atsižvelgiama ne tik į sveikatos sutrikimus, bet ir aplinkos sąlygas, socialinius veiksnius, kurie riboja asmens veiklą ir dalyvumą. Prie šio modelio Lietuvoje einama ne vienus metus, ir, jo įsitikinimu, tai yra daug teisingesnis požiūris. Remiamasi Pasaulio Sveikatos Organizacijos apibrėžimais, kad „sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas“, o „žmogus su negalia – asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalios iš dalies ar visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti pareigų bei naudotis teisėmis“. Į visus išvardintus kriterijus ir turi būti atsižvelgiama nustatant neįgalumą.
Biosocialinis neįgalumo vertinimas nėra naujiena, jis yra paplitęs daugelyje pasaulio šalių. Jau 2012 m. socialinis faktorius buvo pradėtas taikyti ir mūsų šalyje nustatant neįgalumo lygį vaikams.
Asmens veiklą ir gebėjimą dalyvauti vertins NDNT specialistai. Z. Skvarcianio manymu, būtų teisingiausia, jei tai darytų socialiniai darbuotojai seniūnijose, kurie pažįsta žmogų. Tai dar labiau prisidėtų prie vertinimo objektyvumo. Tikimasi, kad ateityje taip ir bus. Beje, ketinama, kad jau netrukus seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai prisidės nustatant specialiuosius poreikius.
Z. Skvarcianis atkreipė dėmesį, kad iki šiol asmens darbingumo lygis galėjo būti vertinamas pačiam žmogui nedalyvaujant, o dabar jis privalės atvykti į NDNT, tik atskirais atvejais į klausimus galės atsakyti jo atstovas arba NDNT darbuotojas vyks į neįgaliojo namus.
Svarbu tinkamai parengti dokumentai
Z. Skvarcianis primena, kad kreipiantis į NDNT tarnybą turi būti tinkamai užpildyti dokumentai. Gydytojai turi įsitikinti, kad taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimų. Jei sveikatos būklė neatitinka patvirtintų bazinio darbingumo lygio nustatymo kriterijų, nebaigtas asmens gydymas, nenustatyta aiški diagnozė arba neišnaudotos visos medicininės reabilitacijos priemonės, siuntimas darbingumo lygiui nustatyti neturėtų būti rengiamas.
Beje, dokumentus užpildyti gali ne tik šeimos, bet ir kitas gydantis gydytojas (pvz., žmogų nuolat gydantis kardiologas, nefrologas ar kitas specialistas), tačiau Z. Skvarcianis atkreipė dėmesį, kad geriau, jei tai darytų šeimos gydytojas, kuris žino visas asmens ligas ar negalias.
Informacijos šaltinis:
Aurelija BABINSKIENĖ
„Bičiulystė“, 2014, Nr. 26; www.biciulyste.lt